Gruodžio 7-9 dienomis vyko metinė nuotolinė eTwinning mokyklų konferencija  „eTwinning Schools as Inclusive and Innovative Learning Organisations” (eTwinning mokyklos kaip įtraukties ir inovacijų mokymo organizacijos), kurios tikslas nustatyti, pabrėžti, dalytis, skatinti, skleisti ir toliau plėtoti įtraukią ir novatorišką eTwinning mokyklų praktiką, taip pat skatinant eTwinning mokyklų misijos elementų sinergiją, išryškinančią inkliuzinio požiūrio aspektus.

Pranešėjas M. Madison pabrėžė, kad nors kuriant įtraukaus mokymosi organizacijas reikia aiškiai apibrėžtos politikos, kuri vėliau įgyvendinama per gerą praktiką, tikroji įtrauktis turėtų būti grindžiama nuolatiniu apmąstymu ir naujovėmis, skatinančiomis ryšį ir gerovę. Organizaciniu lygmeniu įtraukimas apima sisteminio tobulinimo procesą, įkūnijantį turinio, metodų, požiūrių, struktūrų ir strategijų pokyčius ir modifikacijas, siekiant įveikti kliūtis. Dr. Naomi van Stapele akcentavo, kad tikrasis katalizatorius siekiant didesnio įtraukimo į švietimo įstaigas yra mokinio ir mokytojo partnerystė klasėse. O kaip pasiekti mokymosi kokybę, kai daug iššūkių turi įvairių tautybių mokiniai esantys mokykloje, pristatė dr. J. Peeters. Mes turime formuoti įgūdžius mokykloje, bet kaip mokyti, kad mokiniai įgytų įgūdžius, tiek mokytojui, tiek mokiniui yra sumaištis. Į klausimą, kas labiausiai pasiekia mokinius, ji atsakė – tai praktika. Labiausiai pasiekiami metodai tokie, kaip Zimmermano modelis – prieš, per, po mokymas, lobių paieška, leisti mokiniams praktikuotis ir duoti erdvės bei leisti klysti, parodyti skirtingus mokymosi kelius. Taip pat Loredana Popa pristatė įžaidybinimo metodą, naudojamą mokymuisi už klasės ribų. Mokiniai naudojasi savo tėvais kaip ištekliais, vykdo misija pagrįstą veiklą, savo komandose atlieka įvairius vaidmenis ir prisiima atsakomybę už savo sprendimus. Pranešėjos N. Tzitzi and A. Kougiourouki kalbėjo apie projektais ir problemomis grįstą mokymąsi naudojantis programa eTwinning. Mokiniai turi būti pasirengę ugdyti bendradarbiavimo ir problemų sprendimo įgūdžius. Jie turėtų pasitelkti technologijas ir savo vaizduotę, kad pasiūlytų kūrybiškus sprendimus.

Konferencijoje ne tik pasisakė pranešėjai, bet ir vyko darbas grupėse, kuriose iškėlėme problemas ir pasiūlėme sprendimo būdus, į ką reikia atkreipti dėmesį didinant įtrauktį ir inovatyvumą mokyklose. Baigiamojoje dalyje buvo pristatomi grupių darbo rezultatai.

Taigi, tradicinės mokyklos keitimas į įtraukią ir novatorišką mokyklą yra transformacinis procesas, reikalaujantis požiūrio pasikeitimo. Tam reikia laiko ir komandinio darbo tarp mokyklos darbuotojų, mokinių ir bendruomenės.